Ganyklos tuščios. Tik fazanas
tipena pabaidydamas drugius,
pastelėmis įtrintos spalvos...
Apsimečiau, kad tvirtas mano lukštas,
kad niūruma negali įsiveržti.
Bet kai svarbiausia – visada įlūžta.
Nėra gynybos – vien tik baltas sparnas.
Galėjai skirti man truputį pagarbos,
juk tiek tylėjau, netariau, ko nejaučiu.
Bet tavo žodis kaip nelauktas kerštas,
kaip nuodas sulašėjęs antpirštin
pro sužeidimą, kad ir mažą, veržiasi.
Manęs neįsidėjai, lagaminas užsidarė.
Dar išlydėjau durų rakto garsą
ir savo netikėjimą paliaubomis.
„O kas dabar?“ – vien baimė, baimė, baimė.
Skrydis suplėšytas... „Kur aš keliausiu?“
Ganyklos tuščios. Leisk man dar pakilti.
Paduok nors tinklą, kas kad žuvys neršia
ir aš geriau paliksiu savo šilką
dar nesuverptą.
Bent siūlą, kad ant jo nutūpčiau...
Jokių „Atleisk, sudie“. Nemoku skristi
paskui nutolstančią figūrą...
Kažkas dar liko – tik veja sukrūpčioja –
nusėdusios spalvotos smiltys.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pisha
Sukurta: 2015-09-04 22:22:30
"Apsimečiau, kad tvirtas mano lukštas" - čia daug teisbyės.
"Dar išlydėjau durų rakto garsą" - gražiai išsireikšta.
Jaučiasi liūdesys ir tai, kad dabar nėra kur dėtis.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-09-04 20:47:54
... suprantu, jog asmeniškumai kartais irgi gremžia būtinybę kurti...
Ganyklos tuščios. Tai – irgi kažkam laukas pasistiprinti, sustiprėti.