Nei lapų šlamesio, nei paukščio balso,
Vien rūko glėbyje ištirpusi tyla.
Žali dar medžiai, tik takas gelsvas,
Voratinkly pakibus supasi rasa.
 
Rodos, girdi ne tik širdis kaip plaka,
Bet ir mintis, jų beriamus žodžius:
— Paimk, paimk ramybės pilną saują
Ir nešk, kur ilgis tylumos žmogus.
 
Tačiau žinau — bus saujos maža,
Tai tik lašelis šių dienų pasauly,
Kuriam nelaimės upėm teka
Ir neteisybės aklos vėtros siaučia.
 
Sugrįšiu į namus, tiktai tyla nedrįs įžengti,
Neramios žinios slėgs akmeniu mane —
Vėl žuvo Lietuvoj, šįkart policijos mergaitė,
Europa dūsta pabėgėlių tvane.
 
O čia ramu. Duok, Dieve, kad tai būtų
Ne ryto sapnas, ne sekundės dovana,
Kada pamintas blogis, nieks nežūna,
Nesirita žemynu aimanų banga.