Ankstyvas rytas, dar tik brėkšta
Ir draikos rūkas — patalai nakties,
Gesindama žvaigždes iš lėto,
Žvalgos diena pro kraštą debesies.
 
Ką žada ji, kuo šiandien žmogų stebins,
Ar bus gera užgriuvusiems darbams,
Kai reikia pasiimt, ką užaugino žemė,
Pasėt žiemkentį gyvenimui naujam?
 
Prinoko obuoliai, o rudeninės gėlės
Suskubo skleist įkaitusias spalvas —
Puošnūs jurginai, astrai, gvazdikėliai
Ištroškę geria rytmečio rasas.
 
Ruduo,
Tačiau rugsėjis — jaunystės mėnuo,
Už žiedus brangesni jauni veidai,
Kurie gatves, kaimų kelius užlieja
Gražia viltim, nušvitusia naujai.
 
Labiau už viską tegul šis rytas aušta
Ir neša laimės dieną jiems visiems,
Plačiai pasėja Tėvynei meilės jausmą,
Kaip laisvę paukščiams, skrydžiui paleistiems.