Tuščiuose lizduose gausią giminę vėjai sūpuoja,
Miško rūbuos žaliuos siuvę aukso bei vario sagas,
O lašai iš dangaus susijungia į vientisą srovę —
Po kaitringos sausros kietą grumstą pajėgs gal prakąst,
Išbrinkinti, nupraust nebegyvą suskrudusią žolę.
Liausiuos kibiru gremžt likučius tuščiame šuliny.
Ko — senatvės, rudens — nusiplauti į lietų išpuolėm?
Kaip rugsėjy viksva nebebūsime mudu žali.
Vėjai supas lizduos.Pilkos miglos ir sieloje tuščia.
Gal vienodom dainom užuspringo triukšmingi žiogai?
Štai varinė saga jau iš medžio drabužio ištrūko
Ir voliojas purve. Nesileisk išrėdyti nuogai,
Apsigobk manimi, nes žydėjimą atmena kraujas
Ir dienų pumpurai net per sausrą išliko gyvi.
Tuščiuose lizduose vėjai suptis ir lepintis liaujas,
Kai nektarą semiu atminimų skaidriam šuliny.