Naktis išeina ir pražyla
Migloto rūko garbanom...
O ant paplauto upės žvyro
Akmuo įstrigęs... Lyg piemuo
 
Sroves į dvi dalis dalina:
Putas paskirsto ir šapus...
Dabar ragauja saulės vyną
Ir, rodosi, tuojau nubus
 
Iš kieto tarsi klintys miego,
Kuris jam tęsias amžinai...
Bet pilkas ir sunkus išlieka –
Toks pats, kokį tu jį žinai.
.........................................................
 
Ir tik tada, kai žvaigždės žyra
Ant upės juodo dangaus žvyro,
Kai kabo pilnatis virš šilo –
Akmuo ištiesia ilgą ranką
Į nendrėmis karpytą krantą
Ir paslapčia tenai suranda
Žirgelio sapną ir sparnus...