Dar vis gailėjau, vis rinkau, vis krausčiau
Tą krūvą atliekų, ką vadinu buitim.
Pusny ieškojau nesamo ten aukso?
Ne, stengiaus laiką iš savęs atimt.
Žaidžiau šeimyną. Smėlio štai pyragai,
Skiedrų namelis, pinigas — akmuo,
Pirštu nubrėžtos kreivos javui vagos,
Trumpi keliai namo, namo, namo.
Atsibudau. Ak, nei namų, nei laiko.
Tik šiukšlių kalnas, dulkių sūkurys,
Tik smilgų kuokštas ant kalvelės plaikstos,
Tik tarsi karstas tuščias kambarys,
O sieloj tuščia ir skaudu, ir liūdna,
Nes nėr kam kepti smėlio pyragus,
Negriaudžia himno garsiai tvinksnių būgnai.
Vaiduokliai... Žmonės... Kas tarp jų Žmogus?
Kiekvienas savitas, kiekvienas vertas meilės,
Bet jų gyvenimuose vietos man nėra.
Visi žaidimai vieną dieną baigias.
Ar dėtos pastangos — tik sąšlavų krūva?