Slapsčiaus tavy...
Ar pasislėpt įmanoma,
Kai trūksta audeklas, suplyšta ilgesio paklodė
Ir lieka tik nedaug –
Vos vienas gramas man?
Bet net likutį išmeti...
 
Kažkas pirštu parodė,
Ne – dūrė skaudžiai taip –
Neturi vyrai ašarų!
Ir apskritai –
Tikri kaubojai ant arklių atjoja,
Jausmas po to – lyg avižom juos pašeria,
O patys srebia šaukštais, padarytais iš sekvojų.
Ir atsiriaugėja...
 
Atleisk už žodžių derinį.
Nors, kita vertus, prerijose irgi pliaupia lietūs.
 
Slapsčiaus tavy...
Bet tol, kol buvau penimas
Kažkuo daugiau.
Tačiau tu tai išmėtei.
Ir tiesą pasakei –
Neturi vyrai ašarų,
O tik akis, kurios nemato nieko...