Pasiimu it brangią dovaną iš savo mylimų
Tylėjimo greta pilnatvę,
Kur nėr slidžių dvejonių ir aitrios tulžies nė lašo,
Tik džiugesys, tiktai šviesa ir lengvas nustebimas —
Ar šitaip gali būti?
Ar man ši nuostabioji dovana,
Ištrynusi mirtingo kūno pojūčių reikmes?
Pabūkim, patylėkime.
Ne, nei prašau anei maldauju —
Gana to mirksnio, koks jau buvo duotas.
Jeigu ir kinta kokios žodžių prasmės,
Viena iš jų daugiau, nei pastovi —
Tirpstu.
Tavy? Tyloj? Būty?
Gal Amžinybėj?
Ne taip jau ir svarbu.
Kokia palaima kvėptelėt pilnatvės,
Kurios įrodyti neatseka
Būrys harmoniją suardančių garsų,
Taip, šitaip gali būti.