Patylom suskaičiuokime viską, ko šiandien neradom:
Truputėlio lietaus, šiek tiek saulės, dviejų debesų, šuoro vėjo...
Pasigesčiau galbūt dar pusnių ir vėsinančio ledo,
Tačiau tai – praeity, nors tas laikas dar bus, jis ir vėl priartėja...
 
Patylom lenkdami sau pirštus pabandykim suprasti,
Kodėl visko aprėpti negalim, o paimam tik dalį
Ir kur baigias dangus, jeigu mūs horizontas bekraštis,
Ir kodėl šį rugpjūtį rašau ne gegužio tema, bet vasario.
 
Pabandykim, tačiau patylom – tarti žodžių nereikia,
Jie nesako daugiau nei akių giluma ar virpėjimas rankų.
O naktim mes sapnuojam save ir tą meilę besaikę
Ir kartojam, vis sau pakartojam, kad jos nepamiršim... Bet krenta
 
Snaigės pūkas ant žemės, lengvutis ir perrėžia tylą,
Tam pasauly, kurio niekada neturėjom – jį tik sugalvojom.
Ne trupučio tada mes nerandam, nes viskas subyra...
 
...........................................................................................................
 
Ar žinai kurioj vietoje kraštas dangaus?
Jis po mudviejų kojom...