Viskas iškrenta iš rudenų,
Lapų traškesiai pasiklysta delnuose,
O idealūs vakarai savo šešėlius
Paverčia laukimo pirštais.
Išsėmus visus klausimus,
Dėlioju bėgius, kad galėčiau skubėti
Į surikiuotas žiemas.

Šakutės – taip, tos pačios,
Sulankstytos – savo pamestu blizgesiu
Verčia brautis per nugaras.
O aš kartoju: non stop,
Nes taip skamba penktadieniai.