Mes tarp raidžių, tarp žodžių išeinam ieškoti savęs —
Lyg svarbaus ką, vertingo tikėdamies nė nepametę atrasti,
Lyg išsprūdę ženklai trupins užtvaras ir grandines,
Lyg išmėtę balastą tylos mes lengviau sugebėsime sklęsti,
Lyg į skaitančio sielą suleism kaip medis šaknis
Ir šią valandą dar į putotas pakrantės bangas nenugriūsim,
Tarsi brūkšniai, taškai stebuklingųjų galių įgis —
Abejonę jie skels šimtą kartų per pusę, per pusę...
Lyg už lapo erdvės mūsų laukia pulkelis draugų,
Pasiruošusių dosniai dalintis įdėtu kelionės paviržiu,
Užrašai spindulys ir iškart pasidaro šviesu,
Užrašai taiklią mintį — lyg būtum uždegęs žibintą.
Juk žinai — ateinu. Kūnas lieka. Skrendu mintimis,
Kad budžiu, kad meldžiuos, kad suklystu, krentu, bet keliuosi.
Mes juk turim visi būt kieno nors laiku atrasti
Iki brūkšnį tarp datų ant savo akmens pasiklosim.