Žeme, ką be lietaus tu gali?
Nešt viltingai užkeiktą bergždumą?
Arba melsti dangaus
Bent miglos skarmalų savo geidulio gėdai pridengt?
Sukramtysi lėtai
Jau ataušusius pelenus degusio krūmo.
Kam kliedėt pumpurais
Ant apgruzdusių griaučių liemens?
Kam bučiuoti šaknis,
Kai paliks, kai pamirš sliekas, kurmis?
Nežinai? Nežinau. 
Taip, kantrybė — šventumo žymė.
Neužmik iki tol,
Kol Perkūnas ne glostys, bet purtys,
Kol pajusi derlumą savy
Po glamonės sodrios debesies.
Lašas sieks gelmenų,
Jam per maža nuslinkti paviršium.
Alei grumstas išbrinks,
Užganėdintas sotim aistros.
Reikliai stversis tavęs
Visos šaknys it neregio pirštai,
O paviršiai visi
Po tos orgijos droviai rasos.