Kai vandens nebėra ir kai žemė pavirtus į dykrą
Ir tik beržas belapis pasviręs prie dulkino kelio,
Mano venų pulsavimas primena – visa tai tikra.
Netikri tiktai tie debesin nusileidę drugeliai
 
Ir netikras tas vėjas – gaivus, pirštais glostantis veidą,
Atgimimų oazės, šaltiniai, smaragdinis laukas...
Po išdžiūvusią žemę vien klaidos ir nuodėmės braido
Per erškėčių spyglius – basomis, priešais saulę – vienplaukės.
 
Nesidenkim akių ir oda tebūnie nusilupus –
Tiktai taip mes išgyjam ir galbūt išgydome kitą.
.......................................................................................................
 
Tačiau brėkštant žaroms aš prie Dievo smūtkelio suklupęs,
Dar glaudžiuos prie suskirdusių kojų, nepraveriu lūpų
Ir skaičiuoju lašus, kurie ašarom ryto iškrito...