„Ar myli tu mane?“ „Kaip draugą...“
Lyg zuikį, meškiną pliušinį...
Iš marškinėlių tų išaugom
Ir kartais žvilgsnis pavaišina
Kažkuo daugiau, nei akių mėlis
Ar ryto debesų naivumas...
Šiandieną parašiau ant smėlio
Iš dviejų skaičių vieną sumą.
Tačiau nerodžiau, nes drovėjaus,
Vis mėčiau akmenis į upę –
Lyg smilgas plaukus plaikstė vėjas
Ir, rodės, niekas tau nerūpi.
Gal tik nutūpus peteliškė
Ar ratilų sukeltos bangos,
Kur saulė šokčiojo ištiškus...
Staiga tu ištarei: „Duokš ranką,
Nes vakaras žaras gesina
Ir aš mylėti jau išmokau...“
...............................................................
Ant medžių leidos apelsinas
Oranžinis – lyg tavo juokas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-08-23 22:56:49
Eilėraštis žavi dialogu ir veiksmu.
Ypač graži, netikėta, šilta, spalvinga saulės metafora.
Dėkui.
Vartotojas (-a): jotvingė
Sukurta: 2015-08-22 21:20:26
savotiškai novatoriškas ir žavus:}
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2015-08-22 18:53:25
Su vitaminu C:)
O jei rimtai – puikus tas oranžinis eilėraštis...
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-08-22 14:11:42
Apelsininė nuotaika.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-08-22 10:14:01
Taip, paskutinis posmas kaip apelsinas, šviesus, džiaugsmingas...