Kartais mirštame dviese po miegančiom liepom,
Kada žodžiai šešėliuos įgauna tik iškreiptą formą
Ir kai noris išėjus kitaip atsiliepti
Pro maskuojančią veido, akių ir jausmų uniformą.
Ir tada imam laukti švytėjimo žvakių
(Negyvi jų nemato, bet užuodžia tirpstantį vašką),
O naktis ryškiomis žvaigždėmis Paukščių Tako
Įsižiebia trumpam ir tikėjimą visą išblaško.
Nesilenkia tada, tiktai klaupiasi medžiai
Nuolatiniais: „Kodėl?“ ir „Dėl ko?“, „Kas iš to?“, „Kam to reikia?“
Mes prisikeliam (mirusiems viską atleidžia)
Paskutinį darsyk... Ir prisiekiam, kad likusiam laikui.
Ir prisiekiam, kad mirsime dviese po liepom
Nemeluodami, dieną – kai saulė įkops į zenitą.
...................................................................................................................
Nesuvokdami – kartais po vieną išlieka,
Išgyvena, tačiau nužudydami savastį – kitą...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-08-23 23:00:30
Draminis eilėraštis, persunktas sunkiais išgyvenimų apmąstymais.
Ir labai gražus.
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-08-22 10:27:49
Ypač pabaiga... Be žodžių. Nuostabu.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-08-21 17:27:44
Pagarba autoriui.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-08-21 12:07:28
puikiai
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-08-21 09:45:56
Gimstam ir mirštam... laimingi tie, kurie gimsta dviese būti kartu iki kol mirtis išskirs...