Atminimai — tai noras įbrist į seniai nutekėjusią upę,
Kur vilnies raibuliai teatplukdo tik vaizdo šukes,
O svarbių daug tiesų nuo kasdienių skalbimų išblukę,
Tad sunku apsispręst, ar brangint, ar kaip šiukšlę išmest?

Nori būti švarus? Mintį, jausmą skalauji, skalauji.
Žodžiai, mirę seniai, grįš ir grįš kaip putota vilnis.
Kaip per juos beįžvelgt dabarty kas užsimezgė nauja?
Iš drumstų nešmenų vis sunkiau į paviršių išlįst,

Vis sunkiau nusimest surakinusią rūpesčių kuprą
Ir įkvėpti būties nesuspausta vargų krūtine,
Vis mažiau spindulių prasispraudžia į duburį sukrų.
Nebaugu, kad srovė lyg skenduolį tave nusineš?