Sakyk, žmogau, palikęs lopšį – Lietuvą,
Kuriam krašte sau laimę suradai?
Ar išdavikė ašara per skruostą nenurieda,
Kada sapnuojas tėviškės beržai?
 
Jie kantrūs, moka laukt ne tik gegužio žalio,
Kad gegutėlė metų daug dar pažadėtų,
Taip pat ir tos dienos, kada ant pilko kelio
Iškilsi laiko neištrintu siluetu.
 
Tik būna, kartais būna piktos audros,
Šiaurys šakas ledais sukausto,
Nusvyra jos, net ir kamienas senas
Nuvirsta negandos palaužtas.
 
Už beržus gal dabar gražesnės palmės,
Už sodžiaus kelią – puošnios miestų gatvės,
Dosnus likimas aukso smiltis žeria,
Miražo spindesyje dega akys.
 
Tiktai miražai būna laikini, 
Prabunda priekaištai, kaltės kalba rūsti:
— Vėlu, jau ištaisyti negali,
Beržai, atgal keliai nuskendo praeity.