Paika iliuzija, jog kalbam ta pačia kalba,
Nors trūk berėkdamas, viens kito nesuprantam,
Lyg laikas nešė kryptimi ne ta,
Lyg mus nuplukdė prie skirtingo kranto,
Tarsi be kraujo perpjovė pusiau.
Gal vėl iliuzija — jog mudu vienis buvom.
Jau pats nuspręski — grimzti ar išplaukt,
Kam man tuščiai bebrązginti liežuvį?
Prašiau — negerk iš nelabo pėdos,
O tu lyg teisinaisi, jog tik vieną lašą.
Na, o po to nebuvo kaip sustot —
Ir jūrų marių pasidarė maža.
Per gerklę strimėlės, medūzos, net rykliai.
Taries valdovas viso vandenyno...
Teks plauti man putoti pašaliai
Ir belstis ten, savos kur nepažino.
Senoji gelda kaip anksčiau kiaura.
Naujos tikrai tavęs neišprašyčiau.
Paika iliuzija — bendra šeimos kalba.
Žuvis auksinė gerklėje nuo ryto.