Sakiau — pailsėsiu, bus ilgos atostogos.
Ir ką gi? Įpuoliau į kertę apleistą,
Kur teko lig prakaito gremžti ir šluostyti,
Kur pilvas besotis vis urzgė dėl maisto.

Triūsiau. Ką daryt? Lyg už protėvių skolą
Ir bėgo dienelės auksinės tarp pirštų,
Šokavo žiogais į miglas per atolą,
Todėl nejutau, kaip atostogos tirpsta,

Kol liko diena tik viena. Paskutinė...
Darbai teberėkia. Gal pulsiu jų glostyti?
Ė ne, net ir pilvas rėksnys tesižino —
Pakaks jam skanių atminimų pauostyti.

Svajosiu, tingėsiu, skaitysiu, rašysiu...
O varge, iš vakar dar derlius ant dirvos!
... gal bus kažkada dar ir kitos atostogos...
Beje, juk ir šitos — pradirbtos — ne pirmos...