Jau pavargau disfunkcines šeimas stebėti,
iš ten paklydusios medienos drožlės;
statybos, naujos griūtys, čerpės sudėvėtos
ir lūžiai čežančios ledinės plokštės.
Į čia iš ten tik akmenėlį parideno,
kriauklelę besiskundžiančią, kad guosčiau...
Užgniaužiu vargą. Knibždantis ropliais serbentas.
Bijau, neapskabyki žiedlapių nuo rožių –
apgaulei, kad neišsiskleidusios.
Ramu, kaitra, šiaurys pikčiausias švokščia,
įeiti bando iš kraštų, kur piktžolės nugeibo.

Bet aš klausysiu vien tik čiurlio
ir vien tik siūlą spindulio palaidą
nuo mėlyno dangaus baliono
vos vos įžiūri mano akys.
Žolėj ieškotojų snukučiai romūs,
kur nebėra ant žemės jokio purvo,
į minkštą dirvą sudaigintos žvaigždės.