(Žmonai mūsų vedybų 45-ųjų metinių proga)
 
Nupinsiu vainiką. Ne, ne iš rožių...
Ir ne dobilėlių rausvų.
Nupinsiu iš žodžių, iš paprastų žodžių,
Kuriuos tau kas dieną tariu.
 
Vietoj žiedo įpinsiu vienintelį tokį,
Kurio nepakeičia ir šimtas gėlių.
Galbūt per retai, per retai jį kartoju,
Kad myliu ir  tavąja meile tikiu.
 
Tai ačiū Aukščiausiam, šitiek metų kartu!
Galbūt jau ir žemę apėjom...
Kiek pavasarių barstė po kojom žiedų
Ir kiek palydėjom rugsėjų!
 
Visko buvo tiek daug, o kartu ir mažai…
Per mažai, per mažai buvo laiko.
Metai bėgo ir dingo lyg gražūs sapnai
Su albumuose virpančiu aidu.
 
Greit ruduo, gervės skris, bet joms dar neišnešt
Baltų rožių iš tavo rankų,
Kurioms lemta žydėt, kaip tą kartą, kasmet,
Kai Žolinių šventė aplanko.