Nežinau ar kalbėt, ar tylėt, ar tiesiog nusisukti,
Kol lygiadienį saulė dalija į lygias dalis
Ir šešėliai nukrinta kas sau – tartum perplėštos suknios,
O toli vakaruos jau tamsėja, tamsėja – gal lis...
 
O gal ne... Tačiau vėjas – iš ten, vėsa smelkias pro odą,
Kregždės pažeme skraido, ramunės suglaudžia žiedus.
Peržengt ribą dabar, kad save be manęs išgalvotum
Ir, kad viską turėtum viena – nedalintum į du?
 
Nežinau ką sakyt. Spręsk pati – aš geriau patylėsiu –
Kartais tylintys sako daugiau... Tik pažvelk į akis.
Ką matai: pilką rūką, žydrynę ar tamsų pavėsį?
Ar regėt, ko nenori šiandien, užduotis per sunki?
 
Nebijok. Juk mes galime viską dalinti per pusę:
Tau – kas bus, man – kas buvo. O dabar – tiktai burtų lemtis:
Tu pažvelk nuoširdžiai į akis – ir jei ten nebebūsi,
Reiškia ribą lygiadienio šiandien ne veltui kerti.