Aš pavydžiu tam lašui — 
Tave glamonėdamas šliaužia per saulėj įdegusią odą,
Šitam vėjui, kurs lašą —
Lyg miršta iš troškulio — laižo,
Šitam garsui,
Kurs lūpas tavąsias pražiodo,
O po to atminty
Mano lieka tūnoti nelyg pasiklydusi sraigė.

Nuodėminga (žinau) 
Šitaip veržtis į sapną, negali jis virst realybe,
Bet varvu vėl ir vėl
Glamonėdama tavo įdegusią odą.
Įdomiausios ekskursijos būna štai tokios —
Be viską išmanančio gido,
Kai klajoji, klejoji
Iki pat akligatvio juodo.

Kai neri be atodairos,
Tarsi ten, sieloje, užglaudei sunkų paminklinį akmenį,
O ne inkščiančios savo vienatvės
Pūliuojančią sopę.
... atradai mažą sraigę, šypsaisi,
Nustebęs ją pakeli.
Nepažadink ir leisk
Lengvą lašo glamonę sapnuoti.

Jausmas keistą pavidalą gali įgyt,
Kai prisikelia —
Štai užgydė vienatvės pūliavimą
Tyliai tūnojusi sraigė.
... vienas lašas tave glamonėdamas valios nepaiso ir slysteli.
Tu dar aidi many,
Šitaip aiškiai ir garsiai dar aidi.