Tai pavargai, sodybos šventas Kryžiau,
Čia nešt sargybos naštą vienumoj.
Gerai, kad paukščiai nepamiršta, grįžta
Giesmių giedot vakarės sutemoj.
 
Žvelgi į tolumas, į miško gojų,
Galbūt iš ten ir vėl pareis žmogus,
Kuris ne kartą meldės ir žegnojos,
O Tu buvai jo maldai atidus.
 
Vien tik akmuo, tik pilkas akmenėlis
Prisiglaudė prie žydinčių gėlių.
Būtų gerai, jeigu prisėstų vėlei
Praeivis vėlumoj pabūt kartu.
 
Visų Tu išklausai, visiems klaidas atleidi,
Meilės šviesa užlieji, jei ilgisi šviesos.
Kai kas gal pasakys — sutrešęs senas medis,
Nueis nepastebėjęs jame Dievo Kančios.
 
Kas žemėj gimė, augo — paklūsta laiko galiai:
Pasensta ąžuolai ir puošnūs kryžiai.
Tik žmogui jie daugiau, daugiau nei miško medžiai,
Jeigu prie jų gyvi suspėja grįžti.