Tik neužpyk – darausi įkyrus –
Šitam laive nebuvo mano vietos.
Bet plaukėme labai labai iš lėto
Per štilių naktį į abu galus
Be jokio kompaso – paskui kometą.
 
Bures gal degino jos uodega,
O gal tos burės degė, nes į jas mes pūtėm –
Taip pro rifus, uolas,  kiekvieną kliūtį...
Tačiau kažkas apsivertė staiga:
„Tavęs ant denio juk neturi būti!“
 
Tai pasakei sulig pirma banga,
Kai vandenynas vėtroje atgijo.
O po to smarkiai, šuorais lijo –
Užgeso net kometos uodega,
Pavirtus į plonytę menką giją...
...................................................................
 
Na, neužpyk – aš vis dar įkyrus –
Sakyk, kodėl laive neliko vietos?
Juk plaukėme mes į abu galus:
Per štormą – tik trumpai,
O visąlaik – iš lėto...