Net jeigu degsiu – netylėsiu,
prie tavo kapo smilkstant rudenio rūkams.
Taip šalta, žemė dengiasi spalvų pelėsiu
ar man patinka? Jaučiu, jog niekas to neklaus...

Sėdėt ir šaukt pernakt galėsiu,
juk nerūpėsiu niekam aš daugiau.
Aplink mane besvorės sienos tik šnabždėsis,
kurių klausyt neketinau.

Bandysiu žmones pasivyt per sniegą
iškritusį, kai likom vienu du.
Šalia tavęs visi jau miega,
kodėl nepailsėjus man kartu?..