Baltos baltos darželio lelijos,
Kaip nugrimzdęs širdin ilgesys,
Kuris grįžt į jaunystę išvijo
Lietumi atplukdytas mintis.
 
Metų laiptais nubėgti juk lengva:
Vis po dešimt, po dešimt ir štai —
Glosto veidą pažįstamos rankos,
Lyg kadaise palaukės beržai.
 
Baltas lapas į ateitį nešė,
Siūlė kurt poemas, sonetus,
Tiktai laikas, liūdnai atsiprašęs,
Klojo žemiškus savo kelius.
 
Nuėjau. Nors vingiuoti jie buvo,
Bet atrodė ir gražūs tada
Dangaus vakarinėm žarijom,
Pakelės ramunėle balta.
 
Tyras džiaugsmas takeliais nubrido,
Nupėduotais jau mūsų vaikų,
Gal jų toliuose baltos lelijos
Atsišauks ir manuoju vardu.