Išėjo Mūza atostogų ir negrįžta. 
Blaškosi Jūros pakrantėmis 
ir laukia tinkamo momento, 
kad galėtų stryktelėt į patį dangų. 
Kaip paukštė išskleidus sparnus 
pamosuoti sparnais likimui, 
nusileisti į žaliuojantį slėnį, 
stotis ant tvirto grindinio, 
įsikibti visais nagais į žemę, 
sapnuoti kvepiantį pyragą 
ir nenutrūkstamą siūlo giją 
tarp judančių fantazijos pirštų.