Jėzus tarė: Nesu tavo mokytojas, nes tu gėrei,
nes tu prisigėrei iš kunkuliuojančios versmės,
kurią aš atseikėjau.
Evangelija pagal Tomą 13
 
1
Trapus ir trumpaamžis tvėrinys esu,
iš ženklo, kuriančio manyje
verpetuojančią versmę, patyrei ją Savimi,
Atpirkėjau, į Žemę blokštas kaip ir Tu
abejonei, kančiai, paniekai ir mirčiai.
Vien tik ribas žymėti man Tu leidi.
Kas mano liepsnojančioje gelmėje, Pats dar neregėjai,
suteikęs galimybę aistringai ją įrėminti kaip veidą,
kaip formą, pilną turinio,
iš esmingos tylos prikelti
kaip nuodėmę geidžiančiam leisdamas draudi.
O čia esu jau aš, žinau, ko noriu,
nes noriu daug, troškimų kupinas:
sutvertas aš iš tuštumos
ir gyvasties liepsningos, kūniškas, juslingas:
viskas velniška
ir nuodėminga,
viską perteklius
parūpina
ir leidžia rasti,
kurti kančioje iš stygiaus
žodį, garsą, dažą.
Galop suvokiu:
turiu mokėti,
palikti viską,
grąžinti negrąžinamą.
Tu — abejingas
mano nerimui, ieškojimams, vienatvei,
nes sklidinai
pritvinkęs pilnaties,
į tą bedugnę mesdamas
vis po dalelę savo mažą.
Ieškok,
kankinkis, stenkis,
atrast suskubki ligi mirties
tą vienišą žvaigždelę,
vienintelį tarp
žemės ir dangaus,
gražųjį pasaulį,
čia liūdesio daugiau, nei reikia man,
sutvertam iš paslapties,
į paslaptį palinkęs mano kelias trumpas­,
iš nežinios į nežinią — daugiau nelemta.
Sutvėrėjau, man neleidi žvilgtelėti už ribos
kūniškomis juslėmis, prilygintomis dulkei...
„kunkuliuojanti versmė“ — juk Tavo...