Traukiniai, traukiniai... Ir tos stotys, kurios nusibodo –
Mintinai juk žinau, kas – už posūkio, o kas – už medžio.
Atkoduok nuo kelionių, žinai tą vienintelį kodą –
Tai trys žodžiai, vieninteliai žodžiai „Sugrįžk, aš atleidžiu...“
 
Neatleisk nuo savęs, bet atleisk savimi – juk ne taškas,
Perone su kelionmaišiais miega pavargę keleiviai.
Raktą duok, nes matai, mano daugtaškių virtinės blaškos,
O girtuoklė viltis užkandinėje neišsiblaivo.
 
Ir tegul tik skelbimų lentoj žybsi raidės su skaičiais,
Mašinistai tarpustotėj greitai sutraukia po dūmą...
....................................................................................................
 
Dar jaučiu – abejoji, o aš juk tikrai tau atleisčiau.
„Be grąžos ir atgal vieną bilietą, prašom, už didelę sumą.“