Aš niekam nesakysiu, kad man pasaulis mėlynas,
Nors miestas springsta dulkėmis ir akis graužia nerimas.
Aš niekam nesakysiu, kad debesėliai sėlina,
Kur buvo ramus vakaras, dabar žolynas ariamas.

Aš niekam nesakysiu, kad žemė skundžias klystančiais,
Nors ten, kur buvo sėjama, dažnai tik laistom samanas.
Ir tam, kad pastatytume, ne kartą griaunam stovinčias
Pilis, nes laimės soduose užmigo vėjas genamas.

Aš niekam nesakysiu, bet patys viską žinote,
Kad vakar mirę viduje – šiandieną saulė sėlina.
Staiga lyg atsibudot ir net laimingi molyje –
Tame krante, kur griuvenos, nes ten pasaulis mėlynas.

-----------------------------------------------------------------------

Viskas, ką galvojome, į gilią duobę bėrėme,
O ten žali daigai ir sodas iš griuvenų – paliekime...