Lietau lietau, kam nuskriaudei leliją
Ir rožės žiedą privertei pravirkti!
Matai, tavęs sodelio gėlės bijo,
Sunku vien lietuje per dieną mirkti.
 
Bitutė neatskris ir nepagros lopšinės
Žiogelis žalias su savo smukeliu.
Po lapais slėpsis drugelis nusiminęs,
Nors taip norėtų pleventi tarp gėlių.
 
Ir obelis, žiūrėk, kaip šakos linksta
Ne vien nuo obuolių, apsunkusios rasa.
Dar raudonskruosčių sūnaitėlių šimtas...
Sunki, jau per sunki senolei bus našta.
 
Žinau, tavęs visi ilgėjos,
Išdžiūvus žemė vėrėsi žaizda,
Ir tik švelnus vakaris vėjas
Ramindavo užklydusia vėsa.
 
Tiktai dar liepa, dar saulužės reikia
Subręsti grūdui kviečio varpoje.
Tad neužtruk, palyk ir dinki greitai,
Kol volungė laukuos vėl šauks tave.