Sako, kad daug gyvenimų yra,
Tik nieks nežino buvusio ir koks dar bus.
Iš kur ir kur keliaus žmogaus siela,
Palikus esamus sugedusius namus.
 
Gerai, jei tektų kilt kaskart aukščiau,
Ten, kur žvaigždynų spiečiai skrieja,
Arba ir žemėje, tik daug veržliau,
Su galiomis aplenkti vėją.
 
Daiktai, ir tie gyvenimus antruosius kartais turi,
Vieni muziejuose, kiti po dangaus stogu.
Tik bus liūdni, jei liks bedvasiai, amžinai nurimę,
Ir jais, jau kaip paminklais, žmonės grožis.
 
...............................................................
Vaikystėj teko eiti pro vandens malūną.
Lig šiol menu, kaip jo didžiulis ratas sukos,
O krisdamas vanduo grėsmingai ūžė,
Vėliau pavirsdamas į sraunų upeliuką.
 
Saulėj vaivorykšte nušvisdavo purslai,
Viduj dundėjo sunkios girnos,
Bet kartais užtvanka išsekdavo visai,
Tada darbai ilgam nurimdavo.
 
.............................................................
Dabar ir vėl regiu vandens malūną,
Nutilusį, seniai nemačiusį vandens,
Upelio vietoj smulkus žvirgždas džiūna,
Sausa žolė prigludus prie akmens.
 
Iš užmaršties lyg būtų ir prikeltas,
Bet tik tuščiam buvimui tyloje,
O taip norėtųsi, kad vėlei veržtųs
Vandens kriokliai mediniame rate.