Prie trijų pušelių lauko vidury
Mus atvijo vasaros lietus.
Čia dirva smėlėta ir puri,
Geria grikiai gan sodrias sroves.
Trinkteli perkūnas nepiktai...
Ir – toli grumėjimas kurtus,
Kur lašus, sušvitusi aukštai,
Pamiškėm vaivorykštė nuves.
 
O prieš lietų miško tvankuma,
Bučiniai ir žemuogės. Žeme
Sklinda nerimas, sklando svaigume
Padūmavus grikių toluma.
 
Štai šviesa po debesų draugėm.
Prisiglausk arčiau, pažvelk giliai,
Lai vėsokas dvelksmas neužpūs,
Kol spyglius atšildys spinduliai.
Liesiu lūpom plaukus tau šlapius,
Ir akis rasotas, ir rankas.
Gretimais pareisim parugėm,
Lenkdami besenkančias valkas.