Tu mane išdavei, sumurmėjo Mažasis Princas vardu Kailas, bet niekas nevadino jo vardu, nekalbant jau  apie pavardę (Spenseris), kurios gal net pats nežinojo.
Tris naktis jis stebėjo vis dylantį burbulą ir pagaliau neiškentė.

Taip, o ko gi tu laukei, nustebo Mėnulis.

Tikėjausi, kad visada liksi toks pat, tyliai guodėsi vaikas. Tikėjausi, visada būsi man draugas.

Atsitokėk, pasipiktinęs sušuko sidabrinis diskas, tu dar man būsi dėkingas. Kas gi tu būtum niekada nepatyręs vienatvės, niekada nepaliktas vienas, niekada neišduotas, neapspjautas ir neaplotas? Ką galėtum pasakyti apie gyvenimą, jei nežinotum, kad draugai nusigręžia tada, kada jų labiausiai reikia? Kur eitum tada, kai mylimoji nueis paskui kitą, o juk taip ir nutiks, visiem taip būna, dažnai ir ne kartą, jei vieno neužtenka. Skandintis? Pirmyn, visos upės tavęs laukia, visi tiltai tik tam ir yra pastatyti, kad tokie nevykėliai nuo jų šokinėtų. Geriau jau nušok dabar, nes vis tiek kada nors šoksi, jei neišmoksi gyventi tarp priešų, kurie tik dedasi draugais, juk visi galvoja tik apie save, todėl tas, kuris trukdo, turi pasitraukti, jį reikia nustumti, kiekvienas anksčiau ar vėliau kažką nustumia, sutrypia, apspjauna, apšmeižia, ir tavęs tas laukia, jau dabar tu man pasakei, kad aš tave išdaviau, o viso labo atsukau tau tamsiąją savo pusę.

Koks tu žiaurus, pravirko mažylis.

Aš žiaurus? pasipiktino dangaus kūnas. Atsipeikėk, tai Gyvenimas žiaurus, ir kuo greičiau tą suprasi, tuo tau bus lengviau. Žiūrėk, matai tą Pušį? Galvoji, ji visada tokia buvo, aukšta ir liekna? Nė velnio! Iš pradžių jai reikėjo prasiskverbti pro standžias ir nedraugingas samanas, kurios oi kaip nenorėjo persiplėšti kažkokiam atėjūnui. Paskui žolė, kuri vis siūbavo, kad tik liaunam daigui mažiau saulės tektų. O kur dar grybai ir skruzdėlės, kurie nuolat savinosi vandenį ir visokius mineralus? Su visais teko gudrauti, vinguriuoti, išsisukinėti, apgauti, kad tik daugiau sau gėrybių pasiimčiau, ir kuo aukštesnė darėsi, tuo ir priešai didėjo, taip, priešai, nes tik jie vieni kitiems yra Žemėje visa, kas gyva. Dabar ji didelė ir saugi, bet tik tol, kol nepraūžė smarkus uraganas ar neatėjo su kirviu žmogus. Tad išvada peršasi tokia: kuo stipresnis būsi, tuo mažiau tokių priešų turėsi, kurie tave nugalėtų.

O tu turi priešų? pralinksmėjo Princas.

Aišku, kaipgi be jų. Visi dangaus kūnai mano varžovai. Kai kurie svaido į mane meteoritus, kartais pataiko, tada skauda, taip pat kometos, kurios laksto kaip patrakusios, aš joms šaukiu – speed kills, bet argi manęs kas klausys, ir šaukiu joms ne gero norėdamas, anaiptol, kuo greičiau užsimuš, tuo bus geriau, bet bijau, kad ir manęs nekliudytų, dar krintančios žvaigždės, gražu, bet tai būna paskutinis jų krytis, po to jos užgęsta, ir aš sakau, na štai, dar viena mažiau, noriu atsiplėšti nuo Žemės, bet ji mane stipriai laiko, ir tuo geriau, šalia jos aš saugus, kas žino, kas su manim beribėj erdvėj atsitiktų, todėl ir sakau – nepasitikėk niekuo, ypač draugais.

Pasakyk ką nors gero prieš išdildamas, paprašė Mažasis Princas.

Tegul kuo greičiau kas nors tave nuskina, tada pagaliau būsi vyras, pasakė mėnuo ir dingo.