Nebesvarstau, ar tau pakaks
Geismingos išmonės
Kiekvieną rytmetį iš mano molio žiest naujus indus,
Pakol užkepurėsi ilgą sunkią veiklą,
Sutvėręs mūsų bendro kraujo indų tinklą?
Paglosčius šoną
Iš kiekvieno lyg iš Aladino lempos
Išsprūs bekrykštaujantis
Ten užsislėpęs meilės džinas
Ir stebukingi ašarų krislai
Atims lig tol nevaldomą
Bekintančių daiktų niurzgėjimą – 
Aš ta svajonių moteris, kurios pavidalas 
Kaip gimstant atsiradęs ir subrendęs ilgesys.
Visa esybe tu jauti, koks gali būt vertingas turinys —
Nebesimato įtrūkimų, įrantų,
Voratinklių ir suodžių...
O meistre, meile talentingasis,
Išglostyki glazūrinį paviršių
Šiltais, kutenanačias, nerimastingais pirštais —
Aš ataidėsiu, sutvinksėsiu,
Prispildysiu, kupėsiu,
Tavosios soties užganėdinta,
Iki kuris iš mudviejų
Visai to nenorėdamas
Trūksmingai kartą paskutinį —
Lyg ko nesutveriamo geistų —
Atsidus.