Įsibridusi į savo dienų tėkmę,
Kitų gyvenimus stebiu iš tolo.
Štai ten kažkas nuo ryto rausia duobę –
Gal sodins obelį, gal ieško lobio...

Antai oratorius meluoja tiesą,
Stovėdamas ant pažadų statinės.
Už jo minia stalus rikiuoja puotai –
Gal ruošias vakarienei paskutinei?

Tenai goduolis – išdidus ir piktas,
Tiesia rankas į valdišką kišenę,
O tolėliau – kažkas miglon įbridęs,
Žvaigždėtą nerimą rieškučiom semia.

Anas pavargęs ar prigėręs guli,
O šis lyg išprotėjęs blaškosi palaukėm.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ir į mane dažnai kažkas iš tolo žiūri –
Tai juokiasi, tai žavisi ar keikia...