Pirmas triptikas

Drebėjo minios nuo jų mosto,
Juodavo saulė debesy,
Mėnuo suklupdavo prie sosto,
Kaip nebūties dėmė šviesi...

O Laikas merkė akį  žvairą
Mėnuliui, saulei ir miškams –
Kas dešinėn, kas tik į kairę,
Kas intarpu gelsviems sakams...

Ir viskas nyko, viskas smego –
Karūnos krito nuo galvų –
Nuo Visagalio Laiko Mago
Kaimenės keitėsi avių ...

Rūdija kaulai karaliūnų,
Dūlėja pilys aukštos jų –
Galios miražai, virtę liūnu,
Ant žemės metraščių naujų –

Juos rašo vėjas, uragano
Apsiausto švytintys kutai –
Ir ošia medžiai, Dieve mano,
...Medžiu, Karaliau, pavirtai?!


Antras triptikas

Karūnas į žvaigždes iškėlę,
Karaliai miško medžiais šlama –
Tiek sykių kardą pykčio kėlę,
Krauju šiltuoju girdę žemę,

Dabar nustėrę tolin žvelgia –
Jie įžiūrėti bando ką –
Likimo pragaištingą dalgę,
Kuri nukrito taip staiga,

Kad net balti drugiai nespėjo
Sparnelių pamojuot šviesa?!
...Bedugnėm kvepia tiltai vėjo,
O jų karūnos... tik rasa –

Drebėdama nuo saulės kris
Auksinių spindulių liūty –
Jas saugo tik tamsi Naktis
Ir kraujo upės Nebūty...


Trečias triptikas

Į sutemas miško žvelgiu –
Karaliai medžiais virtę!
...Pajuodę laukai rugių,
Mėnulio ratai apvirtę...

Jie rymo galvas suglaudę –
Taika ir Ramybė tarp jų,
Lyg niekad nebūtų šaudę,
Krikštiję žemę krauju –

Žvaigždynų rasom nusagstytos
Karūnos Karalių Vilties,
Tiesa ir Meile išlytos
Skrenda virš mūsų Nakties –

Ir tikim, kad jau Prometėją
Išrinkom... O virto tranu –
Mes valgom Viltis, geriam Vėją,
O jis padlaižūnų tvanu

Sau mėgaujas, debesis maišo
Ir vizijom šaudo į orą –
Lengvatikiai ieškosi maišo
Pagaut, uždaryt meteorą,

Paskui į pasaulio Meką
Su juo nukeliaut staiga –
...Taip, jo neparduos gi už nieką –
Vai lobį jau žarsto ranka...

Į sutemas miško žvelgiu...