Seniai tave mačiau, o tu toks neramus,
Bangas prieš vėją šiauši.
Tankiuos krūmynuos paslėpei smėlio krantus,
Prisėjai meldų gausiai.
 
Nei kaip įbrist, nei veido nusiprausti,
Prakiurus valtis ilsisi dumble,
Argi ir tau klastingi laiko gniaužtai
Slapčia nudažė veidą senatve?
 
Bet tu juk ežeras ir tūkstančiais skaičiuoji
Metus kaip gintaro kruopas aruoduose savuos.
Piktai baries su vėju, šiaušies ir banguoji
Ar ilsiesi lig ryto balto rūko pataluos.
 
Žinau, meldai nudžius ir dumblą dar nuplausi,
Dar gausi naują valtį dovanų.
Lankys kiti, galbūt anūkams kojas prausi,
Kai jie prisės ant tavo akmenų.
 
Bet ir dabar džiaugiuos žydraisiais toliais,
Tarp meldų gęstančia balta banga.
Kažkur aukštai sparnais žuvėdra moja,
Lyg ragintų ir vėl palikt tave.