Sveikas, Pasauli, su pritemdyta Saule,
Sveikas, Mėnuli, garbės ištroškęs.
Dalini tu šešėlį savo dosniai,
Skrieji apie Žemę ir tapti svajoji
Didingesnis už Saulę skaisčią –
Tą židinį, prie kurio šildosi
Žemės visa žmonija.
 
Tau didžiam būt nelemta
Ir šlovės nematysi tokios,
Kokios tu geidi.
Mažu tenkinkis ir
Džiaukis, kad įstengi
Pakelt vandenis Žemės,
Daigus pašaukt pilnatimi.
 
Ar tau maža siaubo žmonijos,
Pilnaty Vilklakius paleidus?
Ar maža ašarų Veronikų...
Skenduolių, Pakaruoklių...
Tu nori amžinoj nakty
Žemę paklaidint, įvilkt į
Šalčio rūbą amžiams.
 
Saulę užstodamas, gąsdini
Ir tau pavyksta beveik:
Atvėsta oras, prieblanda tvyro.
Susiglaudžia žiedai ir
Staugia šunys nykiai.
Per tamsų stiklą žvelgia
Į tave Žmonės ir stebisi.
 
Tau tai patinka ir putiesi,
Lyg rupūžė prieš jautį.
Nusikvatoji lyg laimėjęs.
Neapsirik. Ne vienąsyk kvailiojai
Ir nusivilt gavai. Nelengva
Tau išsilaikyt sekundei tai
Didžios galybės triumfo.
 
Čiuoži jau skliautu tu dangaus
Žemyn, iš kur atėjęs vėl keliauji.
Grauži sau nagus ir dūsauji iš pykčio.
Veltui puolei, didžiavais jėga.
Neprilygs tavoji jėgai Saulės.
Tik Saulės spindulys skaistus
Gyvybę Žemėje pažadins.
 
Tenkinkis vaidmeniu veidrodžio,
Naktimis Saulės zuikučius
Žemėn nukreipdamas.
Blankia šviesa viliodamas
Romantikus padūsaut
Po mylimų langais tamsiais.
Šypsokis tu laimingas
Lyg tūzas čirvų pilnatim sava.
 
O kai užeis vėl šėlsmas tas,
Dienos metu pavysi Saulę.
Stabtelsi kvapą sekundei sulaikęs.
Virpančiom kinkom skvernus išplėtęs,
Nuo Žemės Saulę paslėpsi.
Tik ilgai išlaikyt nevaliosi.
Jėgų pritrūkęs, vėl dangumi žemyn kulniuosi.