Neklausk manęs, kas kaltas – nesakysiu.
Nėra atsakymo, nėra vienos tiesos.
Kodėl siauram takely suraizgytam
Mes susitikom vidury dienos?
 
Su eilėmis aš perskaičiau ir žvilgsnį,
Kuris tada kalbėjo daug tyliau.
Galėčiau tavo šypsenoj ištirpti,
O tu prašai, kad bėgčiau kuo toliau...
 
Kodėl taip skauda pavogtos minutės
Ir bruknėm rausta jausmas banalus?
Atleisk man – tu norėjai tik trupučio,
Bet nejučia užauginai sparnus.
 
O ant palangės skleidžias orchidėjos,
Baltoji niekad nebebus žydra...
Tiek klausimų beprasmių prisisėjo,
Kuriems vis tiek atsakymų nėra.