Čiulba paukštis. Aukštai aukštai – pačioje dangaus mėlynėje.
Pakelta galva ieško jo ir suranda – čirena jis plėšdamas pavasario
tylą perpus. Čiulba... Koks nuostabus jausmas matyti tokią mažą
gyvybę, vos telpančią delne ir besidžiaugiančią gyvenimu.
Jis gali kvėpuoti, šokinėti per žmogaus suartus laukus,
ieškoti sau peno ir vėl apdainuoti duotą gyvenimą.
Juk paukščiui tiek nedaug reikia – gyvybės, erdvės ir sparnų.