Nesustok, jei matai
Blausiai smilkstant žvakigalio dagtį.
Aš nesu švyturys,
Kokio ieško klajūnai, atleisk.
Drungno vaško bala,
Kur likimo ženklų nesurasti,
Ar beverta nustebt,
Kad ne žodžiai, o jų kevalai
Paberti pakeliui
Ar prie sienos
Be durų, be lango?
Čia geriau neužklyst, 
Nes gyvybė čia nieko verta —
Vienadienė pora
Išstenėdama geidulius rangos
Ir aušros nesulauks
Tas, kam kliuvo laiminga korta.
Aš esu tik dalis 
Murzinos ir nuodingos kloakos,
Išjuokta, pamesta 
Juodo dumblo gličioj tirštumoj.
Suanglėjus dagtis
Geba džiugint 
Svajotoją aklą,
Kaip ir geba jausmus
Jo tyriausius, švenčiausius išduot.
Eik. Užgesiu viena.
Kam dar nuodėmių didinti skaičių?
Kam įtraukti tave?
Juk išgelbėti daug maloniau.
Leisk pabaigt vienumoj
Apie būtą liepsnojimą svaičiot.
Tau geriau nežinot,
Kai tirpau, kaip aš gailiai verkiau.