Užsimirš beprotybės diena,
Ta, kurioj šiandien gimėm, ryt mirsim.
Ir kaip ubago kreiva lazda
Mes supuvę į šiukšles pavirsim.

Atmintis jau daugiau nekamuos,
Nekamuos gilios sąžinės duobės.
Ir viltis tik viena atsiduos
Ir sušildys kaip šiltos paklodės.

Gal nors rytdiena bus mums šauni,
Negalvosim, kas buvo, praėjo.
Ji tekės tarsi upė srauni,
Kaip ruduo, kuris jau įpusėjo.

Mėnesienoj vėl supsimės mes
Ir vėl gersim raudonąjį vyną.
O gyvenimas mus gal nuves
Savo sielon, kuri nuramina.