Jausmas — tie spinduliai, 
Kada niekas pavirsta viskuo,
Kai esybė žmogaus
Tarsi daigas pražarsto grumstus,
Skyla kiautas,
Skeveldromis lekia akmuo,
Kai galop supranti,
Jog buvai padalintas perpus,
O dabar tarsi pluoštą 
Tu ilgesį nuolat verpi
Ir iš baimės drebi,
Ar tas siūlas tikrai nenutrūks,
Tai palaima saldi,
Kai puselės arčiau, nei arti,
Kai švelnumas jaukus
Tarsi potvynis tirpsmo paplūs.
Aprėdysi mane
Nepatirtu droviu rausvumu
Ir prigludęs ilgam įsiminsi,
Kaip tvaska širdis.
Juk tave prie savęs 
Ne aistringom glamonėm siuvu —
Tuo jaukiu švelnumu,
Kai mes būnam arčiau, nei arti.
Spinduliais akyse
Ir glėbiu, kai grįžti pas mane,
(Kad kitur bus geriau,
Neateina į galvą mintis).
Net juodžiausioj nakty 
Švento jausmo ugnis neužges,
Kai mes kraujo mazgais,
O ne žodžiais tvirtai susiūti.