Pagerbsim Mindaugo karališką karūną,
Auksinį švyturį didingos Lietuvos.
Vienintelį, kuris negęsta laiko jūroj,
Lietuvį verčia nenulenkt niekam galvos.
 
Bet ją nelengva nešt, tikrai nelengva —
Tiek gviešėsi ir gviešias svetimų.
Vieni jėga, kiti klasta užgrobti bando,
Netrūksta kartais abejingų ir savų.
 
Dabar vienam jos niekam nepakelti,
Tiktai visa tauta, tiktai visi kartu
Ją galim vėliava liepsnojančia iškelti,
Kad ateities vaikams kely būtų šviesu.
 
Ji švies, jei būsime išdidūs ir neteršim
Raidėm, įsakymais kaimynų primestais,
Kiekvieną tėvų žodį, gražią kalbą gerbsim,
Tėvynės žemei gint išliksime kariais.
 
Valstybę Mindaugas prieš šimtmečius sukūrė
Europoje garbingą, lygią tarp lygių.
Jei sūnūs esame tikri, jos vardą nešti turim,
Kol esame gyvi, nors būtų ir sunku.