tas lūpų šnarėjimas.... gniaužia kvapą... smagu, kad rašai:)

Pozityvu, bet tikrai ne stipru. Toks pusfabrikatis. Pašildžius turėtų būt geras...bet juk visaip būna.

Labai stipru, užgazuotas koncentratas, savame stiliuje. Džiaugiuosi, kad pasirodei, brol ;) 

Karingas koncentratas :)

Pirmiausia trumpai apibūdinsiu, kokį susidariau bendrą Jūsų kūrybos vaizdą.
Pačioj pradžioj, kai dar turinys jaunesnis (vaikystė, tėvai, draugai, „aš“ apmąstymai), buvo ryškesnis lyrinis pradas, bet ilgainiui tai keitėsi, atsirado runų, šumerų (tolyn į kolektyvinę praeitį), kerzinių batų (yra ir pasiūtų iš skrandžio), dvikovų, rizikingų ėjimų ir kitų nuo minkštesnio žvilgsnio tolinančių motyvų. Daugiau apibendrintos, suspaustos gyvenimo esmės. Tiesa, ir ankstyvajame palikime yra Mozė, Morzės kodas, Achilo kulnas suadytas, yra aštrumo, pvz., noragas (bet su vyturio sparnais), priekalas, įrankių, tada pasirodo ir kareivis – šis ne tik kaip gyvenimo žaidimų ir mūšių eilinis, bet ir kareivis-smegenys. Taigi, matyt, ieškojimai plačiąja prasme, ne tik popieriuje, grindė kelią tolesnei saviraiškai nuosekliai. Grūdinantis plienui mintys randa vagą, jei per daug nenusišneku.
 
Man labai įdomus turbūt tos pačios (žmogaus patirčių) grandinės nėrimas per santykius (nusivylimus, tikrumo paieškas kaip neišvengiamą žmogiškosios būtybės lemtį, deja). Išgyvenimai, svarstymai, pradžioj reikšti dar, kaip minėta, gana nuosaikiai per paprastesnius vaizdinius, toliau papildomi Edeno sodais, nuodėmės trauka, sintetika, lizinginėmis žmonomis ir pan. greitojo vartojimo atributais. Gyvenimo kovos ir laikinos paliaubos išsakomos stipriai veikiančiomis priemonėmis, be melo ir padailinimų, neretai pasukant į tragikomiškumą. Bet viskas, ir prasimušantis tamsusis gaivalas, yra meilės išraiška. Abejingas viskam sakytų kitaip.
Toks maždaug ėjimas nuo paprastesnių, švelnesnių įžvalgų į didesnį atvirumą ir tikrumą.
 
Dar vienas imponuojantis dalykas, ne kartą (man) pasirodęs kūriniuose – giliai niūrus išmaldos prašymas. Aišku, ne tiesiogine prasme, o apibendrinto kraštutinumo, kas būdinga žmogui, – jis taip gali jaustis įklimpęs į svarbiausių dalykų aiškinimąsi, atsidūręs ties riba (arba kūrybiniais sumetimais atvestas), bet geriausia tai, kad visada išlieka neprarastas „aš“, maždaug – ne tai ne, pasiuskit, nenumirsiu, kelsiuos, gyvensiu ir tversiu.
Toks kūriniuose atsispindintis požiūris man atrodo kaip visko pagrindas, jis išliko nuo pradžių. Bet išliko ir ankstyvojo etapo metalas, derantis su žilvičio birbyne. Tad manau, kad ir laukianti savo išsiskleidimo valandos, dar nepasirodžiusi prigimtis yra visada. Kaip iš pat pradžių buvo rašoma apie gyvenimą, taip ir toliau teberašoma, tik pakito išraiškos forma ir atsirado papildomų detalių.
Gyvenimas matyti visoks, jame yra ir skausmo, ir gerumo, ir švelnumo, tik laikui bėgant vidų labiau pridengė išoriškai grubus šarvas.
Turbūt nereikia sakyti, kad neaptarinėju Jūsų likimo vingių, bet manau, kad tai, kas parašyta, nesugalvojama iš nieko. Jei yra ne taip, tai atsiprašau.
 
Baigiant improvizacijas, trumpai apie šį kūrinį. Daug kalbėti nėra reikalo. Aišku, kas norėta išreikšti. Man viskas tinka.
Čia atpažįstamas kovos laukas – vien jau seniai pažįstami batai... Ne Versachi(o) lakierkos, o tolokai nužygiavęs tikro gyvenimo palydovas. Dar gal apsauginis sluoksnis.
Greitasis automatinis (tai ir automato papliūpa) užganėdinimas gėrimu Coca cola (prekės ženklas „Coca-Cola“, jei teisingai supratau, čia daugiau bendrinis, netikslinamas) – užsaldinimas bet kokiu plačiai vartojamu produktu tam kartui gal apsvaigintų ir nukautų, bet (gyvenimo) troškulio nenumalšintų. Cocos neatsigers jokia auka, net jei pats. Būtų paprasta, jei to užtektų.
 
kareivis, aš ir „nieks nežino“, manau, trejybė to paties, todėl neįveikus galėtų būti bendresnis – neįveikęs (nes anuo atveju nutaikyta labiau ne į aplinkybę, kas būtų taisyklinga formaliai, o į mot. giminę). Nors gal ir nebūtinas čia formalumas, turėčiau pagalvoti, dabar atrodo taip.
 
Oro (neapčiuopiamose) kautynėse, apskritai kitaprasmiame aukštyje Visatos sąrangos spyna nepasiduoda, žaibo iškrova nudegina, pasakos (siektieji priartėjimai ar įsivaizdavimai) baigiasi, ir nė velnio nieko nežinai, neturi nieko, tik pats save (pvz., kaip ankstesniame kūrinyje valkata, svaigstantis nuo pasakos po žvaigždėmis, nors kišenėj tik kažkieno išėdos, arba kaip lietuvaičių šlaunelių prisiėdęs ponaitis anksčiau – paėdė, o toliau... ar jau viskas?). Falsifikatas nepramuša, nenuplauna užstrigusio gerklėj gumulo, ir viskas lieka katakombose. Karas tebevyksta – iš naujo, kaip ir kaskart po sau leistų, pratrūkusių maldų atsitraukiant, kylant į mūšį, kaskart vis kitaip bandant įveikti Didįjį barjerą).
Iš giliai. Toks tikras gyvenimas poetine kalba.