Kai paskutinis auksas sūkurėliu sukasi,
nors saulė nugarmėjusi akivaruos,
pažyra spiečium spinduliai, kurių nesulesė,
vis naujos plotmės languose jaukinamos.
Tiek daug svajonės, kad į dieną nesutilpo.
Tiek dūksta, kad pailsusi nusėda ant paviršiaus.
o kai sutems, apgausime norėdami atšilti –
išrinksime bežibančią iš miego tirščių.