Ko tirpsti ir varvi iš manęs
Tarsi būtumei sniegas?
Ar todėl, kad jausmai 
Jau kelionės apsivelia dulkėmis?
Kad riba tarp būties — nebūties
Tarpe mūsų. Sapnuojame? Kliedime?
Gal kad ilgesio prarajos,
Visa kita — tik smulkmenos?
Tik atleisk, ne paleisk.
Sirpsta lūpos, atmindamos bučinius.
Ar žinai, kad po jų
Aš jau nieko daugiau nebučiuoju?
Ar manei kada nors,
Jog tik ašara mano bebūsi?
Nežinojau ir aš.
Vienas lašas kaip skaudžiai garuoja...
Tik vejuosi tave —
Net ne metais, dienom, bet sekundėm,
Nes būtis be tavęs
Man kelionė po sapną, po kliedesį.
Užsimerkiu, 
O vėjas prie lūpų taip švelniai priglunda.
Tu varvi,
Na, o aš pasiruošus laiminga trupėti
Be skausmų, be kančių —
Lyg plazdėčiau į šventą sau tikslą.
Meilė kviečia gyvent, 
Bet ji gali pašaukt ir Anapus.
Nedvejoju nė kiek —
Mudu TEN būtinai susitiksim,
Tik dabar, tik kol kas
Tu esi karštas ašaros lašas.