Tiek to, lai bus aplietas sidabru
Tave kiekvienas beatspindintis paviršius.
Jei būtum juo dalintis panorėjęs tu,
Netektų tarsi rožinį vienatvę narstant svirpti,
Kalbėt apie gyvenimą — ne springstant jį dorot
Ir, kiek bestvėrus, nepajusti soties.
Kai sielos troškulio netenkina vanduo,
Undinės gundo svaigt ir pagirioti,
Niauzgėt suvokus, kad bijai būties,
Nes realybė tavyje pūliuoja.
Sapnų sidabro niekas nepalies,
Bet gulint matosi tiktai praeivių kojos.
Tiek to, drybsok, jei debesų piemuo,
Jei jausmo krovinį panešt per menkos kinkos.
Dar padrūnyk. Sidabras pajuoduos.
Ne, ne sutemo. Įkapėm apvilko.